Įkalintas intelekto, išlaisvintas biednystės

Andžėjų susitikau atlikdama tyrimus Holokausto industrijos projekte. Iš pažiūros paprastas Vilniaus rajono lenkas toli gražu neapsiriboja vien savo socialinio folkloro savybėmis. Vaikinas, beveik jau vyras, su čežančia stiuke ir kaliošais, sunku patikėti, tačiau kadais dirbo Vilniaus savivaldybėje viešųjų ryšių specialistu, Maskvoje valgė žurnalisto duoną. Šioje situacijoje geriau pagal rūbą iš karto nesutikti, praktiškiau būtų iškart lydėti pagal protą.

Prie pusryčių stalo užsivedus aršioms diskusijoms apie ubagystę, visi bendradarbiai smagiai kvatojosi, fone aidėjo anglosaksiški akcentai, tačiau vienintelio Andžėjaus menkame šypsnyje įžvelgiau gailų Viešpaties pagalbos prašymą. Lenkiškos didelės akys virpėjo, liaukose kaupdamos mentalines ašaras. Tada gailiai pamąsčiau, ar tik šis jaunuolis nebūsiąs gryniausias ubagas.

Pirmiausia – dvasios ubagas

Kirbėjo mintis, kad savo skurdo ir negandų žurnalistinio trigrašio geriau nekaišioti į darbo jurisdikcijas, tačiau Andžėjus prabilo pats nė nekalbinamas. Iš pradžių buvęs viešųjų ryšių atstovas pabrėžė, jog pirmiausia jis yra dvasios ubagas. Paskutiniu metu jis pastebėjo nepaprastą  trauką tokiems žmonėms, tad ir pats savęs vis drąsiau ėmė klausinėti, ar tik pats toks nesąs. Bet štai šioje vietoje kognityvinis disonansas ima laižyti savo liepsnos liežuviais. Išsikalbėję su Andžėjumi sužinome, kad būdamas skurdus dvasioje, jis nepaprastai tiki Dievą kaip kad lenkui ir turėtų būti įprasta.

"Teko imti interviu net iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės, o dabar, gyvendamas prabangioje viloje, projekto metu, su kambarioku tualetinio popieriaus rulonėlį dalinosi dvi savaites“

Baigęs istorijos bakalaurą bei žurnalistikos magistrą, paniro į svaiginančią korespondento karjerą.  Kartą VU absolventui teko imti interviu net iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės, o dabar, gyvendamas prabangioje viloje, projekto metu, su kambarioku tualetinio popieriaus rulonėlį dalinosi dvi savaites ne dėl to, kad viešbutis neišgalėtų duoti antro ar trečio, bet kad jau toks tas ubago įpratimas. Mūsų mieliems skaitytojams, ko gero, nekyla klausimų, kaip taip lenkas gali nusigyventi, tačiau šis vyras turi ir žemaitiško kraujo, tuomet klausimas vis dar lieka gyvas.

Dievas remia labiau nei Europos Sąjunga

Pasigimdęs gyvą galybę vaikų, net būdamas dvasios ubagas, suprato, kad atžaloms reikia skirti dėmesio, tad metęs visus padorius darbus nusprendė užsiimti sodininkyste, auginti šilauoges ir taip paleisti į pasaulį padorius žmones, gaunančius pakankamai tėviškos meilės. Su dideliu džiaugsmu ir pasididžiavimu Andžėjus neva netyčiomis prasitarė, kad šiais metais uždirbo 5000 tūkstančius eurų! „Tokiam kapitalui sukaupti vien ūkio nepakanka, reikia mokėti tuos pinigus ir taupyti“, – pamokančiai pridūrė ūkininkas.

Nepatikėjome, kiek daug Andžejus sutaupo religijos dėka. Jis jau galybę metų (dvejus ar trejus) nebeperka trąšų savo moliūgams, vietoje to vakarais kalbą rožančių ir prašo Dievo geresnio derliaus. Ūkininkas dar nėra įsitikinęs, ar tai išties padeda, tačiau sutaupytos kapeikos malonumas tyresnis už bet kokią dievo palaimą. Taip pat respondentas sakosi grindis jau seniai įpratęs plauti klūpomis, nes tas kuras, kuris už kelią iki bažnyčios atiduodamas, nepigiai atsieina. „Taip atperkamos kaltės, švaresnės grindys, laimingesnė žmona, o ir gėlių tada rečiau dovanoti reikia“, – patikino buvęs žurnalistas. Taip pat kuro taupymo vardan Popiežiaus atvykimo ir kitų procesų transliaciją žiūrėjo gyvai internetu. Kokiu būdu Andžejus moka už internetą, redakcija dar neišsiaiškino. Tačiau štai čia įvyksta loginis trūkis: ūkininkas užsimina, kad kuro iš Lentvario jis važiuojantis piltis į Baltarusiją.

„Būta ir gerų akimirkų. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariai 2009 metais priėmė nutarimą Jėzų paskelbti Vilniaus miesto rajono karaliumi“

Paklaustas, ar ubago duona pakankamai saldi ir ar nepasiilgstąs senojo sufistikuoto darbo, Andžėjus į lūpas žiebia lenkišką gudrų šypsnį: „Būta ir gerų akimirkų. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariai 2009 metais priėmė nutarimą Jėzų paskelbti Vilniaus miesto rajono karaliumi. Dievas man davė galimybę prisidėti prie Kristaus etato nagrinėjimo. Pasirodo, Dievo sūnaus valdymo metu buvo nutiesta nemažai kelių, tačiau, ardamas žemę ir parduodamas jos vaisius miesto ubagams, jaučiuosi doresnis ir turtingesnis. Ofiso planktono darbas ne man, net jei tenka bendradarbiauti su pačiu Viešpačiu“.

Taupant svarbu turėti ne tik dvasinį lyderį dausose, bet ir ant žemės

Tikėdamasi Andžėjaus paskutinio klausimo atsakymo, prieš vakarienę pasibeldžiau į viešbučio kambarį, inertiškai lengvai pravėriau duris ir išvydau kraupų vaizdą: prieš jo lovą kabojo Lukašenkos plakatas. Jis pasiėmęs pusšlapį skudurą su didele meile nuo jo šluostė dulkes, kurių ten visai nebuvo, vis bandydamas pataisyti įsivaizduojamą Grigorijevičiaus  sruogą. Pamatęs mane labai nesutriko, patarė per daug neišsigąsti bei ramindamas pasiūlė padirbėti savaitę savo topinambų ūkyje. Minutėlę pasijutau nejaukiau, bet greit prisiminiau, kad turiu reikalą su dvasios ubagu.

„Bandžiau pakeisti pasaulį. Kai neišėjo, leidau pasauliui pakeisti mane, kad galėčiau pakeisti pasaulį“

Pabaigti straipsnį ir padaryti nuotraukų susitikome Andžėjaus laukuose. Jis cukinijas ir moliūgus glostė ne ką nemeiliau nei patį Lukašenkos portretą. Su didele meile kalbėjo apie netręšiamus krūmus ir savo darbuotojų netaisyklingai išpešiotus antakius. „Bandžiau pakeisti pasaulį, kai neišėjo leidau pasauliui pakeisti mane, kad galėčiau pakeisti pasaulį“, – vaikščiodamas tarp vagų Diogeniškomis frazėmis šėrė mus kaip kiaules. „Jėzus buvo dailidė, taip pat paskutinis ubagas, vilkėjo suknelę ir avėjo vidutines tapkes, tad ir man nėra ko gėdytis“, – savo kalbą pabaigė jis.

Aš tikėjausi gauti dovanų bulvių, o fotografas kokių durpių ar mėšlo šlakelį, tačiau viskas, ką pasiūlė Andžėjus, buvo maišelis žieminių obuolių, o ir už tuos reikėjo susimokėti 2,5 euro.

Ūkininkas su mumis atsisveikino krikščionišku pasisveikinimu „Laudetur Jėzus Kristus“ ir pridūrė, kad melstis ne ką mažiau svarbu nei taupyti.