Kuo gali išties pasidžiaugti ubagai, kad vasarą visai nereikia mokėti už šildymą, tačiau tokiomis karštomis dienomis, o dar baisiau, ir mėnesiais dėl neišvengiamo „El Ninjo“ efekto šlampa pažastys, tarpupirščiai, drėksta rinkės po barzdotu kaklu. Savaitgaliais, kol ubagai neina iš namų dėl pinigų stygiaus, maudytis tarsi kaip ir nereikia. Dievas sutvėrė žmogų taip, kad jis galėtų pakęsti savo nežabojamai laukinį tvaiką, o lietuviškas žmonas kantrias ir visa kenčiančias. Tačiau paradoksų nestokojanti aukščiausioji visagalė ranka Marijos kraštą surėdė taip, kad tik dirbdamas gali būti ubagu. Norint turėti darbą, neabejotinai jį geriausią būtų lankyti, o tokiu atveju prausimosi rutina beveik neišvengiama.

Su Benu susitikome jo gimtajame Savanorių prospekte. Jis vis nejučiomis ar tai nenoriai šį rajono prieglobstį pavadina gyvybės lopšiu. Profesionalaus klarnetisto studijas pabaigęs Benas sako dirbantis darbą, kurio negali apkęsti. Deja, likimo žabangai sudėliojo pono nūdieną taip, kad jo kasdienė aštuonių valandų veikla labai atitolusi nuo dūdų pūtimo, o atlyginimas dar neprimena Vienos operos baliaus dirigento algos. Respondentas jau seniausiai išmoko namuose išgėrinėti be draugų, artimųjų ar pašnekovų – tai vienas iš Beno taupymo būdų: atsispirti aristokratiškiems gėrimams baruose, kurių kainos nepagrįstai didelės. Taip pat pašnekovas neslepia, kad su kompanija visuomet linksmiau: „Kai linksma, tai ir daugiau išgerti norisi“, – netylėjo klarnetistas. „Sąmoningas kompanijos vengimas veda į stabilesnę bei turtingesnę ateitį“, – filosofiniu lozungu kalbą pabaigė jis.

Benas nebando nuneigti, kad savaitgaliais jis nesiprausia beveik jau pusę dešimtmečio, to išmoko dar laukiniais studijų laikais ne dėl tingaus būdo, o taupydamas deimantinį vandenį. Dabar pašnekovo veidas ramus tarsi Lukašenkos atsiribojusio nuo opozicijos ir kapitalizmo. Jo naujas sumanymas, kuris dūdmeisterio giminėje aidi kaip trubadūrų dainos, – skaitliukų manipuliacija magnetais. Jis šį gudrų metodą pritaikė, paskatintas dėdės. „Labai gaila, kad šis folkloras pasmerktas žlugti, klastinga valdžia pastebėjusi miestelėnų šėtoniškas užmačias greit sumojo skaitliukus į naujus keisti, tokius, kokių joks magnetas „nebepaims“, – negalėjo paslėpti liūdesio klarnetistas. Ir gailiai braukdamas senas nuo atgyvenusio skaitliuko dulkes kaip plaukus nuo mylimosios kaktos rūpestingai aiškino šios apgavystės peripetijas: „Kiekviena šeima turi savo tradicijas, čia beveik kaip Kūčios – nei vieno stalas neatrodys vienodai. Vieni magnetus deda iš šonų, kiti, girdėjome, iš nugaros, tretieji – lipdo prie vieno šono, kad prilėtintų sukimąsi, mūsų name mėgstamiausias būdas – iš viršaus“, – aistringai dėstė pašnekovas.

„Pirmiausia reikia labai stipraus magneto, tokį mano tėvo gimtinėje gatvėje turėjo tik vienas žmogus, tačiau galima tokių rast ir keliuose sostinės turguose“, – lokacijos identiteto niekaip nenorėjo išduoti pašnekovas, pagrįsdamas tuo, kad tik užsidegusi siela ir didelis žmogaus noras nusipelnė gauti šį stebuklingą žmonijos artefaktą.

Įnirtingai klausinėjau pašnekovo, ar šis būdas moralus ir sąžiningas, siūliausi paslėpti jo akis, veidą, suklastoti tapatybę, tačiau Beno akių slėpti visai nereikėjo, jos jau buvo gerokai apniukusios nuo abejingumo šydo. Pašnekovas porino, kad jis tiek smarkiai nerūpintis valdžios atstovams, kad jį net ir pareigūnai tingėtų areštuoti, taip pat pridūrė, kad jo išvaizda yra nuostabiai neįsimenama, tad ir pats laisvai galėtų įsidarbinti  CŽV agentu ar detektyvu.

Su klarnetininku bendravome lengvai ir nuoširdžiai, ir galiausiai abu sutikome, kad geriausia visa nusipelnyti sąžiningu darbu, o tik paskiausiai griebtis nedorų gudrybių.